Katerina, Norfolk Hauzas, Lambetas, 1539 m. gruodis

Mano dėdė atvyksta aplankyti senelės, ir aš turiu būti pasiruošusi išvykti. Mes visos žinome, koks dėdės vizito tikslas, bet aš jaudinuosi, lyg tikėčiausi didelio siurprizo. Aš surepetavau, kaip prieisiu prie hercogo ir nusilenksiu. Ilgai kartojau nustebusį žvilgsnį ir patenkintą šypseną, kuriuos pademonstruosiu išgirdusi nuostabią naujieną. Man patinka būti pasiruošusiai, patinka repetuoti viską iš anksto, todėl teko prašyti Agnesę bei Joaną vaidinti mano dėdę, kol nušlifavau priėjimą, reveransą ir aristokratišką džiaugsmo šūksnį.

Freilinų kambariui bloga nuo manęs, lyg užvalgius žalių obuolių, bet aš kartoju joms, jog to ir reikėjo tikėtis, nes esu Hovard. Savaime suprantama, jog turėjau būti pakviesta į rūmus, be abejo, tarnausiu karalienei ir, deja, jas teks palikti; kaip gaila.

Merginos gąsdina, kad man reikės išmokti vokiškai, kad nebus ten jokių šokių. Žinau, jog tai melas. Ji gyvens kaip karalienė, o jeigu bus nuobodi, aš tik dar labiau sužėrėsiu. Jos sako, jog niekam ne paslaptis, kad Ana Klevietė uždara, kad olandai nevalgo mėsos, tik kiaurą dieną ryja sūrį ir sviestą. Aš žinau, kad jos meluoja — kam gi dar karalienės apartamentai Hemptono rūmuose būtų naujai perdažyti, jeigu ne svitai apsigyventi ir pasikviesti svečių? Jos sako, kad visos rūmų damos jau išvyko į Kalė karalienės pasitikti. Ir dėdė atvyksta tiktai man pranešti, jog savo progą praleidau.

Tai, prisipažįstu, mane baugina. Žinau, kad karaliaus dukterėčios, ledi Margareta Dagias ir Dorseto markizė, sutiko tapti svarbiausiomis Anos freilinomis, o aš galėjau ir pavėluoti.

— Ne, — atkertu Merei Laseles, — hercogas nesitrenks čia vien todėl, kad praneštų, jog turiu pasilikti. Kokia prasmė keliauti, kad pasakytų, jog pavėlavau ir man neliko vietos?

— O jeigu atvažiuos ir pasakys, bus tau pamoka, — atkerta ji. — Žinosi, kaip elgtis pagal savo užgaidas. Nesi verta vykti į karalienės dvarą, šitaip lengvabūdiškai pasielgusi su Franciu Derehamu. Jokia tikra dama nepriimtų tavęs į savo svitą, išgirdusi, kaip kekšiškai pasielgei su tokiu vyru.

Priekaištas toks žiaurus, kad aikteliu ir pajuntu kaupiantis ašaras.

— Na, neverk, — sudraudžia ji. — Neverk, Katerina. Tik akys liks raudonos.

Iškart suspaudžiu nosį, kad neištrykštų ašaros.

— Bet jeigu dėdė lieps man likti čia ir trūnyti, aš mirsiu! — kimiai atšaunu. — Kitais metais man sukaks penkiolika, vėliau bus aštuoniolika, devyniolika ir dvidešimt. Aš būsiu per sena ištekėti ir mirsiu čia, tarnaudama savo senelei, niekur kitur nebuvusi, nieko nepamačiusi, niekad nešokusi rūmuose!

— Nesąmonė! — šūkteli Merė. — Negi tu negali galvoti apie nieką daugiau, tik apie savo tuštybę, Katerina? Be to, daug kam atrodytų, jog tu, būdama keturiolikos, jau esi nemažai nuveikusi.

— Nieko, — sakau užspaudusi nosį. Tada paleidžiu ją ir prispaudžiu šaltus pirštus prie skruostų. — Aš nieko nesu padariusi.

— Aišku, kad tapsi karalienės freilina, — pagiežingai pripažįsta Merė. — Tavo dėdė nepražiopsos galimybės į tokią vietą patupdyti savo šeimos narę, kad ir kaip ji elgiasi.

— Merginos sako...

— Merginos pavydi tau, nes iškeliauji, žiopliuke. Jeigu liktum, užpiltų tave dirbtine užuojauta.

Kad tai visiška tiesa, netgi aš suprantu.

— Taip.

— Tai dar kartą nusiprausk veidą ir ateik į ponios kambarį. Tavo dėdė pasirodys bet kurią akimirką.

Skubu kaip galėdama, stabteliu tik pranešti Agnesei, Joanai ir Margaretai, jog tvirtai žinau, kad vyksiu į rūmus, ir nė akimirką nepatikėjau jų pagieža, bet paskui išgirstu jas šaukiant: „Katerina! Katerina! Jis čia!” ir puolu į senelės priimamąjį, kur randu jį, savo dėdę, besišildantį nugarą prie židinio.

Tačiau sušildyti šį žmogų ugnies neužtenka. Senelė vadina hercogą karaliaus kūju. Kai reikia atlikti kokį nors sunkų ir nešvarų darbą, mano dėdė vadovauja anglų kariuomenei, priverčiančiai priešą pasiduoti. Prieš dvejus metus, kai dar buvau maža, sukilo Šiaurė, tai mano dėdė įkrėtė maištininkams proto. Jis pažadėjo jiems dovanoti, o paskui pasiuntė į kartuves. Taip išgelbėjo karaliaus sostą, išvadavo karalių nuo būtinybės pačiam kovoti su sukilėliais. Senelė sako, kad be kilpos, kitų argumentų Hovardas nepripažįsta. Sako, kad jis pakorė tūkstančius, nors širdyje sutiko su jų reikalavimais. Nesulaikė netgi jo paties tikėjimas. Niekas negali jo sulaikyti. Iš veido matau, kad jis kietas vyras, kurį nelengva suminkštinti. Bet jis atvyko susitikti su manimi, ir aš parodysiu, kokią dukterėčią jis turi.

Nusileidžiu į gilų reveransą, kurį šimtus kartų repetavau merginų kambarėlyje, palinkstu truputį į priekį, kad milordas pamatytų gundantį mano krūtų iškilumą ties iškirpte. Lėtai pažvelgiu į jo veidą prieš atsitiesdama, pasirodau jam kone ant kelių priešais ir akimirką leidžiu pagalvoti apie malonumą, kurį galėčiau suteikti, savo nosyte kone liesdama jo kelnes.

— Milorde dėde, — tarsi kuždėčiau į ausį lovoje kildama atsidustu. — Laba diena, sere.

— Dieve švenčiausias, — burbteli jis, o senelė susižavėjusi aikteli.

— Ji... daro jums garbę, ponia, — sako Hovardas, kai nesusverdėjusi atsistoju ir išsitiesiu priešais jį. Suneriu rankas už nugaros, atstatydama krūtis, išriečiu nugarą, kad dėdė galėtų pasigrožėti laibu mano liemeniu. Kukliai nuleistomis akimis būčiau tikra mokinukė, jeigu ne kūno iškilumai ir vos pastebima šypsenėlė.

— Ji Hovard iki panagių, — sako senelė, niekada neturėjusi geros nuomonės apie grožiu ir įžūlumu garsėjančias Hovardų merginas.

— Tikėjausi pamatyti vaiką, — sako dėdė, lyg jam būtų malonu matyti mane suaugusią.

— Labai protingą vaiką. — Ji griežtai žvilgteli į mane, norėdama priminti, jog niekam neįdomu, ko išmokau jos globojama. Aš nekaltai išplečiu akis. Man buvo septyneri, kai pirmą kartą pamačiau tarnaitę, besimylinčią su pažu, vienuolikos leidausi paimama Henriko Manokso. O kaip dar kitaip galėjau pasiruošti?

— Jai puikiai seksis, — atsigavęs sako dėdė. — Katerina, ar moki šokti, dainuoti, groti liutnia ir taip toliau?

— Taip, milorde.

— Skaityti, rašyti, anglų, prancūzų, lotynų kalbas?

Baugščiai dirsteliu į senelę. Aš siaubingai buka, visi tai žino. Aš tokia kvaila, jog net nežinau, meluoti apie tai ar ne.

— Kam jai to reikia? — klausia senelė. — Karalienė moka tik olandiškai, tiesa?

Dėdė linkteli.

— Vokiškai. Bet karaliui patinka išsilavinusios moterys.

Hercogienė šypsosi.

— Patiko. Seimurų mergina nebuvo didelė filosofė. Man atrodo, kad jam įgriso ginčytis su savo žmonomis. Ar jums mokytos patinka?

Hovardas suprunkščia. Visas pasaulis žino, kad jiedu su žmona jau daugelį metų išsiskyrę ir negali pakęsti vienas kito.

— Tiek to, svarbiausia, kad ji įtiktų karalienei ir dvariškiams, — pareiškia dėdė. — Katerina, keliausi į rūmus ir būsi viena iš karalienės freilinų.

Aš jam šypsausi.

— Džiaugiesi, kad išvyksti?

— Taip, milorde dėde. Aš labai dėkinga, — nepamirštu pridurti.

— Į šią reikšmingą vietą tave siunčiame pasitarnauti mūsų giminei, — iškilmingai taria jis. — Tavo senelė sako, kad esi gera mergina ir moki deramai elgtis. Pasistenk mūsų nenuvilti.

Linksiu. Nedrįstu pažvelgti į savo senelę, kuri žino viską apie Henrį Manoksą ir kuri kartą išvadino mane rujojančia kale ir kvaila kekše, o tada skėlė tokį antausį, jog ausyse suskambėjo, kai nutvėrė mane viršutinėje menėje su ranka ant Francio šakumo ir mėlyne ant kaklo. Į senelę, kuri vėliau, per Kalėdas, įspėjo mane laikytis nuo Francio atokiau.

— Ten bus jaunų vyrų, kurie rodys tau dėmesį, — įspėja dėdė, lyg niekada nebūčiau mačiusi vaikinų. Šaunu akimis į senelę, kuri nenatūraliai šypsosi. — Atsimink, kad nėra nieko svarbiau už reputaciją. Tavo garbė turi likti be menkiausios dėmelės. Jeigu išgirsiu ką nors kuždantis apie tave... turiu galvoje, bet ką, — o tu gali neabejoti, kad aš girdžiu viską, — tučtuojau pašalinsiu iš rūmų ir nusiųsiu į tavo netikros močiutės namus kaime, Horšame. Liksi ten amžiams. Supratai?

— Taip, milorde dėde, — sušnibždu išsigandusi. — Aš pažadu.

— Matysimės rūmuose kone kasdien, — tęsia jis. O aš jau beveik nebenoriu vykti. — Protarpiais išsikviesiu tave, kad papasakotum, kaip sekasi pas karalienę ir panašiai. Būsi apdairi ir neskleisi paskalų. Vaikščiosi išplėtusi akis ir suspaudusi lūpas. Gausi patarimų iš savo giminaitės Džeinės Bolein, kuri taip pat yra karalienės freilina. Stengsies suartėti su karaliene, tapti jos mažąja drauge. Iš karalių malonės ateina turtas. Niekada to nepamiršk. Jie gali padėti tau iškilti, Katerina.

— Taip, milorde.

— Ir dar vienas dalykas, — įspėja Hovardas.

— Taip, dėde.

— Kuklumas, Katerina. Tai didžiausias moters turtas.

Aš nusileidžiu į žemą reveransą palenkusi galvą, kukli kaip vienuolė. Pašaipus senelės juokas leidžia man suprasti, kad jos neįtikinau. Bet kai pakeliu akis, dėdė šypsosi.

— Įtikinama. Gali eiti, — sako jis.

Nusilenkiu dar kartą ir išskubu iš kambario, kol jis nepasakė ko nors blogiau. Aš troškau vykti į rūmus dėl šokių ir vaikinų, o jis kalba apie gyvenimą rūmuose lyg kokią tarnybą.

— Ką jis sakė? Ką sakė? — Jos visos laukia didžiojoje menėje, nekantraudamos išgirsti naujieną.

— Aš vykstu į rūmus! — krankteliu. — Gausiu naujų suknelių, gobtuvų... Dėdė sako, kad būsiu gražiausia mergina karalienės kambariuose, šoksiu kiekvieną vakarą ir, manau, daugiau niekada nė vienos iš jūsų nepamatysiu.